Gdanske prasidėjo iškilmės, kuriomis siekiama paminėti Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-ąsias metines. Ceremonija prasidėjo 4 val. 45 min. lygiai tuo pat metu, kai 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją vokiečių karo laivas Schleswig-Holstein iššovė pirmuosius karo šūvius į Lenkijos karinį dalinį, esantį Vesterplatės pusiasalyje netoli Gdansko miesto. Rugsėjo 1 d. 2009 m. Vesterplatėje susirinko Europos valstybių atstovai pareikšti pagarbą bei paminėti 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo pradžios metines.
Lenkijos gynybos doktrina pradėta taikyti nuo 1939-ųjų metų sausio 26 d.. Tą pačią dieną Vokietijos ministras J. von Ribbentrop Varšuvoje pasakė, jog Lenkija neprisijungs prie pakto prieš Rusiją. Savo testamente J. Pilsudskis parašė, kad siekiant išsaugoti ne tik Lenkijos nepriklausomybę, bet ir egzistavimą, Lenkijos vyriausybė turėjo keisti kryptį tarp Vokietijos ir Rusijos tiek, kiek tai įmanoma bei stengtis, kad šiame konflikte dalyvautų visas pasaulis, o ne padalinti Lenkiją Vokietijos ar Rusijos įtakai. Pilsudskis labai gerai žinojo, kad Lenkija sukuria kliūtį dviems pagrindiniams ir galingiausiems veikėjams Europos žemyne: Hitlerio Vokietijai bei Stalino vadovaujamai Sovietų Sąjungai.
Stalinas bijojo, jog SSRS kils karas su naciais Vakaruose bei su Japonija Rytuose, ir todėl, prieš pat Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymą, rugpjūčio 1939-aisias nusprendė puolimu sustabdyti Japonijos Kvantung kariuomenę. Pagal Oxford Companion to World War II (Oxford University Press, 1995) sovietų generolas G. Žukovas buvo pirmasis istorijoje panaudojęs Blitzkrieg taktiką, kurią bendradarbiaudami sukūrė vokiečiai ir rusai sovietų kariniuose poligonuose iškart po Rapallo sutarties pasirašymo, 1922-ųjų m. balandžio 16 d.
1938-ųjų metų gegužės 28 d. Azijoje įvyko didžiausias istorijoje oro mūšis, įtraukęs apie 140 200 lėktuvų (A. Stella, Khakhin-Gol, The Forgotten War, Journal of Contemporary History, 1, 8, 1983). Patirti dideli japonų nuostoliai bei vokiečių išdavystė privertė baigti Japonijos-TSRS karą. G. Žukovas turėjo paruošęs staigmeną: 35 pėstininkų batalionai, 20 eskadrilės kavalerijų, 500 lėktuvų bei 500 naujų ir galingų tankų. Tokio pajėgumo armija viršijo Kvantung ginkluotąsias pajėgas, todėl po G. Žukovo 1939-ųjų m. rugpjūčio 20 d. netikėto išpuolio jau po 10 dienų buvo didelis japonų aukų skaičius. G. Žukovo pasisekimas buvo tame, kad pirmą kartą šiuolaikiniame kare tankus, artileriją, lėktuvus ir karius sugebėjo integruoti į vieną visumą. Rugpjūčio 31 d. rusai baigė tai, ką jie apibūdina kaip labiausiai nepriekaištingas priešo kariuomenės apsupimas nuo Hanibalo laikų. Kvantung kariuomenės 23-oji divizija buvo faktiškai sunaikinta ir nužudyta virš 18 000 japonų (P. Snow Nomonham the Unknown Victory, History Today, July 1990).
Lenkai žinojo, jog Hitleris visiškai likviduos Lenkiją, o Stalinas vykdys terorą ir imsis pavergimo, tačiau iš dviejų blogybių reikėjo rinktis mažesnę. Lenkai padarė racionalų sprendimą bei atsisakė padėti Vokietijai kovoti su SSRS. Lenkijos atsisakymas pulti Sovietų Sąjungą išgelbėjo SSRS nuo sunaikinimo, nors rusai iki šiol nenori pripažinti šio fakto, todėl ir toliau palaiko Stalino kultą.
Jau 1930-aisiais Tautų Sąjunga bandė išvengti karo protrūkių. Tada, 1939-ųjų rugpjūčio 11 d. Tautų Sąjungos komisarui Jokubui Burkhardtui Hitleris pagaliau pasakė: Viską, ką darau yra nukreipta prieš Rusiją, jei Vakarai yra per kvaili ir akli suprasti tai, būsiu priverstas susitarti su sovietais sunaikinti Vakarus ir po to nukreipti visą savo jėgą prieš Sovietų Sąjungą. Man reikalinga Ukraina tam, kad ji nepriverstų manęs badauti kaip nutiko paskutiniame kare (Roy Dennan Missed Chances, Indigo, London 1997, p. 65). Hitleris kalbėjo apie SSRS vadindamas ją Vokietijos Afrika o sovietus apibūdino negrais, kurie paklus aukštesniajai vokiečių rasei.
Hitlerio planas sukurti Didžiąją Vokietiją ir apgyvendinti ją vokiečių rasės gyventojais nuo Reino upės iki Dniepro Ukrainoje buvo labai gerai žinomas maršalui Pilsudskui, kuris suprato, kad Hitleris planuoja ne tik lenkų bei ukrainiečių iškeldinimą iš jų istorinių žemių, bet ir masinį jų naikinimą. Dar 1918-ųjų kovo 3 d. vokiečių užimtame Breste Lenino vyriausybė pasirašė žeminančią kapituliaciją, kuri atnešė vokiečių diktatą, o Rusiją padarė Vokietijos vasalu. Berlynas planavo Rusiją traktuoti lygiai taip pat kaip Didžioji Britanija elgėsi su Indija ir padaryti iš Rusijos koloniją, kuri būtų vokiečių valdoma nuo Reino iki Vladivostoko. 1939-ais Lenkijos teritorijoje vokiečių armija buvo užblokuota tiesioginė prieiga prie Ukrainos TSR ir Rusijos TFSR.
Jau 1935ųjų metų rugpjūčio 5 d. Hitleris pradėjo spausti Lenkijos vyriausybę, kad pasirašytų paktą prieš Rusiją. 1933-39-aisiais metais buvęs Lenkijos ambasadorius Vokietijoje, J. Lipskis, šį įvykį išsamiai aprašė. Stalino vyriausybė gerai žinojo apie Hitlerio planus ir tai, kad 1936 m. Vokietija ir Japonija pasirašė paktą prieš SSRS. Stalinas bijojo karo dviem frontais iš Rytų pusės Japonijos atakos, iš Vakarų- Vokietijos puolimo. Kai 1939-ųjų sausio 26 d. Lenkija atsisakė prisijungti prie Vokietijos, Stalinas manė, kad turi puikią galimybę įklampinti Vokietiją į ilgalaikį karą Vakarų fronte, kaip tai nutiko per Pirmąjį pasaulinį karą.
Savo tikslui pasiekti Stalinas pasiūlė padalyti Lenkiją tarp Vokietijos ir SSRS. Tų pačių metų kovo 10 d. savo pranešime, kuris buvo transliuotas per radiją ir skirtas 18-am Sovietų Komunistų Partijos Kongresui Maskvoje, inicijavo Vokietijos-Sovietų Sąjungos bendradarbiavimą. Galų gale sutartis dėl agresijos atsisakymo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos buvo pasirašyta Maskvoje 1939-ųjų metų rugpjūčio 23 d.. Naujiena apie Sovietų-Vokietijos paktą ir Vokietijos išdavystę pasiekė Japoniją, kuri 1939-ųjų m. rugsėjo 16 d. buvo priversta nutraukti ugnį ir sustabdyti karo veiksmus su Sovietų Sąjunga. Vėliau Japonija Berlyne pateikė oficialų protestą prieš Ribentropo-Molotovo paktą.
Taigi Lenkijos sprendimas ginti ir išsaugoti savo valstybę sužlugdė Hitlerio planus nugalėti Sovietų Sąjungą, bei apsaugojo pastarąją nuo karo dviem frontais, o Stalinui tuo pačiu padėjo įklampinti vokiečius į karą dviem frontais. Hitlerio ir Stalino didysis žaidimas sudarė tarp jų konkurenciją- kas nugalės karo priemonių išpuoliais iš Rytų ir Vakarų.
Įsiutęs ant lenkų Hitleris, kurie sužlugdė jo planą, įsakė savo generolams 1939-ųjų metų rugpjūčio 22 d. nevengti naudoti žiaurių, siaubą keliančių kovos metodų su etniniais lenkais ir keršto akto kulminacija pasirinko Varšuvos miesto sunaikinimą. Lenkijos sostinė turėjo tapti vokiečių provincijos administracijos vienetu.
1939 m. Hitlerio paskirtas Frydrichas Pabst tapo vyriausiuoju Naujos Varšuvos architektu. 1940-ųjų metų vasario 6 d. bendradarbiaujant nacių architektams H. Grossu ir O. Nurnbergeru parengė visą planą. Planas išsamiai numatė sistemingą visų Varšuvos pastatų sunaikinimą, įskaitant visus archyvus, muziejus ir paminklus. Toje vietoje turėjo būti išplėsta ginklų pramonė ir geležinkelio infrastruktūra. Planas apėmė taip pat ir Karalių pilies pavadinimo pakeitimą į Parteivolkshalle, o vietoj karaliaus Žygiminto kolonos turėjo būti pastatyta didžiulė statula, vadinama Niederwald Germania ar Niederwalddenkmal. Pilsudskio aikštė turėjo būti pervadinta į Adolf Hitler Platz.
1939-ųjų m. lapkritį Hitleris nusprendė, kad Varšuvos Karalių pilis turi būti susprogdinta dinamitu, planas buvo įvykdytas 1944 metų rugsėjo 28 d. netoli Raudonosios Armijos ribų. Tai įvyko prie rytinėje Vyslos upės pakrantėje, kai Stalinas davė įsakymą sustabdyti sovietų kariuomenės prasiveržimą ir leido naciams sutriuškinti Varšuvos sukilimą. Taip Varšuvoje žuvo šimtai tūkstančių lenkų-civilių, o taip pat 16 000 Lenkijos armijos karių.
Taigi, karo viduryje Lenkija atsidūrė itin sunkioje padėtyje tarp daug galingesnių totalitarinių valstybių. Nacių vyriausybė laikė save Britų imperijos natūraliu įpėdiniu. Tai 1939-ųjų metų rugpjūčio 25 d. padėjo lenkams pasirašyti su Didžiąja Britanija Bendrą Gynybos Paktą prieš vokiečių agresiją. Dar prieš Lenkijos ir Didžiosios Britanijos pakto pasirašymą liepos 25 d. lenkai perdavė britams ir prancūzams turimas žinias apie Enigmą elektromechaninį šifravimo prietaisą, kuris buvo naudojamas vokiečių slaptiems pranešimams šifruoti. Amerikos kodų ekspertas David A. Hatch iš the Center of Criptic History, NSA, Fort George G. Meade, Maryland, parašė, jog Lenkijos vokiečių Enigmą šifro kodo sulaužymas buvo lemiamos reikšmės įvykis, kuris paspartino II Pasaulinio karo pabaigą.
Lenkijos pasiryžimas ginti savo valstybę buvo pastebimas ir žymus taikiame Vakarų Europos fone. Vakarų Europos dėmesį taip pat atkreipė Austrijos prijungimas (Anschluss), Sudetų krašto (Sudettenland) aneksija bei Čekijos-Moravijos protektoratas, kai vokiečiai okupavo Čekiją. Lenkija, turėdama bendrai apie 600 divizijų, kurių jėga du kartus galingesnė ir didesnė negu Sovietų armijos 1939 metais, sužlugdė Hitlerio planus, nes atsisakė padėti jam užpulti SSRS. Kai Lenkija atsisakė paremti Hitlerio siekius, jis atsidūrė sunkioje padėtyje. Tai taip pat reiškė ir japonų išdavystę, todėl Hitleris negavo paramos iš maždaug 200 Japonijos divizijų po to, kai jis neteko 50 ar daugiau lenkiškų. Todėl Vokietija turėjo kasmet susidurti su vieno milijono karių trūkumu Rytų fronte.
Karas tarp Japonijos ir SSRS baigėsi sutarties dėl ugnies nutraukimo pasirašymu . 1939-ųjų m. rugsėjo 15 d., kuri įsigaliojo kitą dieną rugsėjo 16 d. Po sutarties įsigaliojimo Raudonoji Armija nutraukė karo veiksmus prieš Japoniją ir pradėjo vykdyti karinę operaciją prieš Lenkiją, kurios metu siekta užimti rytinę Lenkijos dalį. Vokietijos invazija į Lenkiją prasidėjo 1939-ųjų metų rugsėjo 1 d. ir netrukus sovietų kariuomenė peržengė Lenkijos sieną. Vokiečių įrašai rodo, kad tuo metu vokiečių armija Lenkijoje naudojo 50% daugiau amunicijos negu 1940 m. prieš britus ir prancūzus.
Per karo veiksmus Lenkijoje buvo sunaikinta trečdalis Vokietijos apsiginklavimo bei vienas ketvirtadalis vokiečių lėktuvų. Karo metu herojiškais žygdarbiais pasižymėjo Lenkijos pilotai, kurie vėliau sudarė 17 000 pilotų Lenkijos Oro Pajėgose Anglijoje ir turėjo lemiamą vaidmenį mūšyje dėl Didžiosios Britanijos su Vokietijos karinėmis oro pajėgomis. Taip pat pasižymėjo ir Lenkijos jūrininkai, kurie įdėjo svarų įnašą į vokiečių karo laivo Bismarck atpažinimą bei paskandinimą. Be to, Lenkijos antrasis korpusas laimėjo Monte Cassino mūšį ir atvėrė sąjungininkams kelią į Romą.
1944-ųjų m. rugpjūtį Lenkijos pirmoji šarvuota divizija suvaidino lemiamą vaidmenį mūšyje dėl Prancūzijos, kur kovoje už Fallaise Normandijoje nugalėjo Hermanno Goerigo šarvuotą diviziją. Tuo metu Vakarų fronte Lenkijos ginkluotosios pajėgos sudarė trečią pagal dydį, po JAV ir Didžiosios Britanijos sąjungininkų, pajėgas.
Visa tai dar kartą patvirtina, kad SSRS buvo išgelbėta nuo pralaimėjimo, kai Lenkija atsisakė prisijungti prie nacių Vokietijos ir, kas svarbiausia, 1939 kartu užpulti Sovietų Sąjungą. Kai Hitleris susitarė su sovietais kartu nugalėti Lenkiją, tuo pat metu sulaužė sutartį su Japonija. Japonija pasirašė su SSRS ugnies nutraukimo sutartį ir nutraukė karo veiksmus prieš Sibiro armiją (kariuomenė, kuri dalyvavo Maskvos mūšyje bei Rytų fronte vokiečius įstumė į blogesnę padėtį).
1941-ųjų m. gruodžio 1 d. vokiečių centrinės pajėgos nutarė visais įmanomais būdais ir priemonėmis užpulti Maskvą, tačiau jėgų pusiausvyra buvo palankesnė besiginantiems. Dar prieš gruodžio 3 d. Žukovo Sibiro divizijos (100 000 karių, 300 tankų ir 2 000 artilerijos) sutriuškino vokiečius per jų išplėstus flangus (Stephen Badsey, World War II Battle Plans 2000, p. 98).
Vokietijos generalinis štabas apskaičiavo, kad jeigu būtų turėję papildomai 45-50 divizijų, jie nebūtų pralaimėję mūšio dėl Masvos. Įdomu tai, kad tai yra lygiai toks pat divizijų skaičius kai 1939 metais lenkai gynė savo kraštą. Kaip jau buvo minėta, Lenkijai atsisakius prisijungti prie nacių Vokietijos ir kartu užpulti Sovietų Sąjungą, tokiu būdu išgelbėjo ją. Tai yra nenuginčijamas faktas, kurio rusai nenori pripažinti. Kitą vertus, už tai, kad Ukrainos nacionalistų lyderiai buvo pasirengę kovoti nacių pusėje 1941 m. ir paskelbė Lvove Ukrainos nepriklausomybę, buvo suimti ir įkalinti Sachsenhauso koncentracijos stovyklos bunkeryje netoli Berlyno.
1940 m., kai Hitleris Prancūzijoje iškovojo pergalę, buvo apimtas euforijos ir liepė Adolfui Eichmannui parengti ketverių metų planą visų Europos žydų nacių okupuotuose kraštuose evakuacijai. Naudojant prancūzų bei britų laivyną buvo planuojama išsiųsti žydus į getą, kuris turėjo būti įrengtas Madagaskaro saloje. Šis super žydų getas būtų prižiūrimas Hermannu Goeringu asmeniškai (šį planą galima rasti internete). Tikėtina, kad po to, kai Hitleris pralaimėjo lemiamą mūšį dėl Maskvos ir suprato, kad Vokietija gali netgi pralaimėti karą, tada nusprendė vykdyti žydų genocidą kaip apsaugos priemonę, kad žydai negalėtų pasinaudoti Vokietijos pralaimėjimu ir jos išnaudoti. Panašia nacių logika buvo remiamasi 1945 m. per masinį kalinių naikinimą, kurie buvo evakuojami iš koncentracijos stovyklų.
1941-ųjų metų vasarą Abrahamas Sternas, Irgun Zwei Leumi lyderis (šiai organizacijai priklausė irgi Yitzak Shamir-Yezernitzky), išsiuntė žinutę į Beirutą. Norėjo susisiekti su nacių valdyba ir įteikti jiems tokį pasiūlymą: Istorinių žydų valstybės sukūrimas, remiantis nacionalistiškais bei totalitariniais pagrindais, priklauso ir susijęs yra su Vokietijos Reicho sutartimi, kuri ateityje numato vokiečių valdžios padėties Artimuosiuose Rytuose išsaugojimą ir stiprinimą. 1941-ųjų metų rudenį A. Sternas buvo pasiryžęs atnaujinti savo ryšius su naciais ir antrą kartą pasistengti susisiekti su jais 1941 m. gruodžio mėnesį, tačiau 1942 m. vasario mėnesį Tel Avive A. Sternas buvo britų nužudytas. Jo antrasis bandymas užmegzti ryšius su naciais napavyko. Yitzak Shamir tada buvo vienas iš Sterno grupės vadų, o Ghiladis paskirtas jo padėjėju. Vėliau Shamir nusprendė, kad Ghiladį reikia nužudyti (Avishai Margalit, Yitzak Shamir His Violent Career The New York Review of Books, May 14, 1992, p. 21). [Ghiladi, kuris vėliau buvo premjero Yitzako Shamiro padėjėju gali arba negali būti tas pats Naeim Ghiladi, author of Ben-Gurions Scandals: How The Haganah and The Mossad Eliminated Jews. www.dandelionbooks.net Tempe, Arrizona ISBN 1-893302-40-7 (LCCP No 2003100608)].
1945 m. balandžio 30 d. Hitleris savo gyvenimą baigė savižudybe, kai buvo gautos žinios, jog galinga vokiečių armijos grupė Mitte, vadovaujama lauko maršalo Ferdinando Šiornerio (liepė gelbėti Berlyną), pralaimėjo mūšį su 2-ąja lenkų armija netoli Bautzen (Budziszyn) balandžio 21-27 dienomis. Tai buvo vienas iš kruviniausių lenkų mūšių Antrajame pasauliniame kare. 26 000 vokiečių karių, kurie sudarė Berlyno gelbėjimo pajėgas, buvo nužudyta, 314 geriausių tankų ir 135 savaeigių ginklų prarasta, 27 000 vokiečių buvo paimta į nelaisvę (dauguma tai buvo sužeistieji kovoje). Sovietai pašalino Bautzeno mūšį iš lenkiškų vadovėlių todėl, kadangi nuopelnas už pergalę priklauso lenkų kareiviams. Pirmoji sovietų organizuota Lenkijos kariuomenė sudarė vienintelę armiją, kurios sudėtyje nebuvo sovietų pajėgų. Antroji Lenkijos armija laimėjo Bautzen kovą su Berlyno gelbėjimo pajėgomis (Hermannas Goeringas atnaujino savo šarvuotą diviziją, atnaujintos taip pat GrossDeutchlandCorps bei kiti kariuomenės daliniai). Abi Lenkijos armijos turėjo tradicines lenkų uniformas, išskyrus tai, kad Lenkijos baltasis erelis ant kareivių uniformos ir kepurių neturėjo tradicinės karūnos.
Lenkai gerai prisimena 1920-uosius metus, kai sovietai įsiveržė į Lenkiją, o Leninas norėjo turėti valdžią ne tik Lenkijoje, bet ir Maskvos-Berlyno ašyje tam, kad būtų galima pradėti pasaulinio lygio komunistų revoliuciją. Rengiantis bolševikų kariuomenės atvykimui į Vokietiją, vietiniai komunistai perėmė valdžią Bavarijoje bei 1919 m. Berlyne. Maršalas Michailas Tuchačevskis 1920 m. liepos 4 d. Raudonajai Armijai liepė: Į Vakarus per Baltosios Lenkijos lavonus, tiesiai į pragarą (Pogonowski Iwo Cyprian, Poland an Illustrated History, New York: Hippocrene Books Inc., 2000. Page 17).
Realistinė Juzefo Pilsudskio gynybos doktrina leido išgelbėti lenkų tautą. Nežiūrint stipraus pasipriešinimo, vienintelė Europoje kovojanti ir su naciais, ir su bolševikais bei atsidūrusi kritiniame istorijos periode, sugebėjo apginti savo valstybę. Vokietijos okupacijos laikais Lenkija tapo požemine valstybe, kurios vyriausybė karo metu atsidūrė tremtyje. Dabar Lenkija yra laisva šalis, turinti tas pačias teritorines sienas, kurias turėjo jau tūkstantį metų. Nors Lenkija turi 38 milijonus gyventojų, tačiau tuo pačiu pasižymi mažiausiu etninių mažumų skaičiumi visoje Europoje. Tikėkimės, kad šių dienų Lenkija, esanti NATO ir ES narė, ir toliau egzistuos taikiame pasaulyje. Ši vizija labai skiriasi nuo tos, kurią turėjo Hitleris Lenkijos atžvilgiu.
www.pogonowski.com
|
